Pavėlavau į savo vestuvesSapnuota: 2o12-o9-o6

S a p n u o t o j o  k o m e n t a r a i:  po kelių dienų aš visiškai nusivyliau draugu, kurį itin vertinau, man buvo svarbi jo nuomonė, bei jis pats, nors tiksliau nuvylė ne jis, o jo mąstymas bei supratimas.. Bet ką gi, gyvenimas sukasi toliau... o va tas nespėjau, ta prasme pavėlavimas - sapne.. reikėtų suprasti kaip norą atkeršyti man.. vadinas galima būtų tikėtis poelgio ar poelgių iš keršto ar kažkas tokio..

Vestuvės | Sapnavau

Taigi... sapnavau...

... rengiuosiu vestuvine suknele, kažkas sušukuoja, padaro makiažą, padeda apsivilkti ir pačią suknelę. Suknelė labai nėriniuota ir susideda iš kelių dalių, pūsta. Žmonių, kurie padeda nepažįstu bei.. aš jų šiaip ir nematau, tik jaučiu ir matau darbą. Jie tarsi skuba, tarsi turi dar užsakymų. Taigi... aš apsirengusi ilga vestuvine suknele, pasidažius ir tamsi, plaukai tamsūs ir sukelti.. nors šiaip esu šviesi. Iki pačių vestuvių dar daug laiko ir aš vaikštau, tiesiog bijau atsisėsti... kad, suknelė nesusirangytų.

Aplink daug žmonių, bet aš esu viena, vaikštau kažkokiais koridoriais. Staiga pasidaro šalta, atsiranda kažkoks vėjas ar skersvėjis. Ir pamačius fotelį, vigi atsisėdu ir įsisupu į kažkokius kailinius, esančius šalia fotelio.

Ir užmiegu... toks jausmas, kad sapnuodama, dar kartą sapnuoju.. tai lyg sapnas sapne... o sapnuoju, kad vėluodama, visa uždusus įlekiu į patalpą pilną žmonių.. ir lyktais sapne prabundu, pašokus bėgu.. atbėgu prie didelių didelių laiptų, kurių viršuje pastatas su daug daug įvairių bokštelių... jaučiuosiu pasimetus, nes nieko nematau iš pažįstamų, tik matau kad išeina pora jaunųjų, kurie turėjo būti po mūsų... (tiesiog tai žinau).

Ir mintyse, o kas dabar, ką dabar daryti. Ir staiga sustoja mašina šalia, pašaukia vardu, aš atsisuku... o ten jis.. jis... ir klausimas.. kur buvai?... (kelis kartus pakartoja mano vardą)... aš laukiau tavęs... ir nuvažiavo...

O aš stoviu ir negaliu pasijudinti, taip bestovint vėl atsiranda vėjas, tik šį kartą šiltas vėjas... aš nusirengiu suknelę, bet ją tarsi plėčiau nuo savęs... bet su kiekvienu suknelės skuteliu mažėjau, tarsi nykau ar virtau kažkokiais garais ir galiausiai išsisklaidžiau kaip rūkas rytais...

Ir atsirado jūra prieš akis.. čia ir prabudau...

-------------------------------

S a v i j a u t a  p r a b u d u s: O prabudau.. tarsi su jūra akyse, akys pilnos ašarų...

Laima